Gūdų, šaltą ir labai baltą gruodžio 11 d. (taip taip, antradienio!) vakarą išsipustę fizikai, fizikės ir kelios filologės sugūžėjo į Jungiamųjų Rūmų rūsį, dar skambiai vadinamą Cechu.

Visus vos tik įžengusius pro Teisės fakulteto duris pasitiko dailiai nuaugę, išeigine eilute apsirėdę jaunuoliai, kurie damoms pasiūlydavo sėstis į pačių sumeistrautą karietaitę ir pavėžėdavo jas iki pobūvio vietos.  O damos tuo buvo tiesiog sužavėtos!

Filologės rieda prašmatniuoju transportu...

Nors ir sakoma, kad nereikia spręsti apie knygą iš jos viršelio, pirmasis įspūdis nebuvo apgaulingas – pasirodo organizatoriai paplušėjo iš peties. Kaskart karietaitei pasiekus galutinę stotelę bei serams ir damoms nukaukšėjus laiptais, ypatingų, kviestinių svečių (o tokie buvo visi) egzistenciją pirmiausia sąraše patikrindavo pirmininkė ir fuksas, Eva (beveik Ieva!) ir Adomas.

(I)Eva ir Adomas

Galausiai, visi suštampuoti galėjo praskleisti raudonas užuolaidas ir įžengti į neatpažįstamai pasikeitusią erdvę – rūsį, virtusį prašmatnia šokių sale su veidrodžių galerija bei meno kūrinių  paroda, projektoriumi nušniokščiančiu kriokliu, gyva juodai – baltų klavišų muzika, rūbine, suneštiniu stalu, lūžtančiu nuo gėlių, skanėstų ir gaiviųjų gėrimų, o ką jau bekalbėti apie žavius, aplink svečius besisukiojančius padavėjus…

Svečiai vaišinasi gėrimais..ir dėmesiu. :)

Taigi kiek apsižvalgę ir susipažinę, nekantraudami laukėme renginio pradžios. O jį pradėjo du, žodžių kišenėje neieškantys jaunikaičiai, pristatę vakaro eigą, pakvietę visus “apšilti kojas” žaidžiant žaidimus bei sudalyvauti loterijoje. Visi dalyviai turėjo išsitraukti lapelį su numerėliu, o laimėtojai paskelbti vakaro pabaigoje. Vėliau, vedėjai pakvietė stebėti specialiai paruošto, pokylio pradžią vainikavusio šokio. Publika buvo tokia sužavėta, jog, įstabiajam šokiui pasibaigus, nenumaldomai šaukė “PAKARTOT!” , na, o šokėjėliai taip ir padarė…

Šokėjėlių komanda...

Apsvaigę nuo begalinių sukinių, žiūrovai, žinoma panoro išmėginti juos ir patys. Apšilimui pasirinktas sirtakis nepasirodė iš lengvųjų. Dvi kantrios šokių mokytojos – Birutė ir Eglė – ne kartą ir ne du kartojo žingsnelius, kol pagaliau visi išdrįsome kojas dėlioti į graikiškos muzikos taktą. Kojos ir rankos pynėsi šokant pirmąjį kartą, antrąjį buvo jau drąsiau – merginos grakščiai ir atsargiai statė aukštakulniais apautas pėdeles, o vaikinai šoko pasitrepsėdami. Taigi, sirtakį susukom su trenksmu.!

Kiek pailsę, turėjome laiko atsipūsti, užkrimsti bei dar kartą apžvelgti gausią išskirtinių meno kūrinių kolekciją…Dar keli žaidimai ir pagaliau priartėjome prie tikslo – koks gi Vienos Pokylis be šokių karaliaus valso? Pasimokę šokio pagrindų visi suskubo “poruotis” ir šnabždėti viens kitam ausin ritmingą “viens du trys, viens du trys…”

Nedrąsiai žengiame pirmuosius žingsnelius valso ritmu...

Ir vėlgi sunkoka pradžia grasino numindžiotomis kojomis ir apsistumdymu alkūnėmis, tačiau, juk viskas per praktiką! Greitai įgudę, ėmeme suktis vis greičiau ir greičiau, retkarčiais pasikeisdami poromis, turėjome ir šiek tiek laiko pasišnekučiuoti bei susipažinti artimiau…
Galiausiai, atsirado džentelmenų, kurie svečiams nutryptas “lakierkas” išblizgino, o pastabieji padavėjai kur buvę kur nebuvę vis pasiūlydavo atsigaivinti išskirtinai gaivia punčo atmaina…

Renginyje pasirodė ir žavusis italas Mario čia susipažinęs su bendraminte lietuvių-italų filologiją studijuojančia Skirmante...

Renginiui įsisiūbavus ir visiems įsisukus į šokio žingsnelius, buvo visai smagu bendrauti su naujais žmonėmis, o kartais netikėtos pažintys tapo visai naudingos…Laužyta italų kalba(matyt dėl ilgo gyvenimo Vilniuje) tegalėjęs pasigirti Mario ant filologių okupuotos sienos, sulaukė pasiūlymo padėti mokytis (net ir numerį mokytoja paliko…) Ką jau bekalbėti apie sieną – nors ir negausiai susirinkusios, filologės, prilinkėjo visko ir labai daug, o svarbiausia – įvairiomis kalbomis! Švari, balta medžiagos klostė netrukus buvo išmarginta lotynų, graikų, prancūzų, italų, lietuvių kalbomis ir įvairiais piešinėliais…

Tuo metu dalyviams dar kiek pažaidus, mokėmės šokti paskutinį šokį – čia čia čia… Vieniems sekėsi lengviau, kitiems – sunkiau, tačiau svarbiausia, kad ne tik pasisėmėme puikios naujos patirties, tačiau buvo dar ir be proto smagu.! Galutinai nuvarginę kojas po 3 valandas trukusio šokių ir žaidimų maratono, dalyviai po truputį ėmė lūkuriuoti vakaro finalo, kurio metu buvo traukiami loterijos laimėtojai. Pirmosios vietos nugalėtojas Mario galėjo pasirinkti vieną kūrinį iš specialios, vakaro metu demonstruotos kolekcijos. Antrosios vietos laimėtojoms atiteko FiDi vėliavos bei šviežias, dar dažais kvepiantis kalendorius…Na o trečiosios vietos laimėtoja buvo apdovanota vėliava. Tiesa, visos filologės galiausiai išsikaulijo po vėliavą, o iki durų jas ir vėl smagiai pavėžino karieta. Tiesa, šįkart, išskirtiniu maršrutu – dar ir fakultetą žavingi fizikai joms aprodė…

Kaip fizikai karietoj filologes vežiojo…:)

Išėjom visos pasiklykaudamos…

NORIM DAR.  Ir tai buvo filologių žodis :)))

Kaip ir kiekvienais metasi, taip ir šiemet, lapkričio pabaigoje surengėme fideranams puikų pasipirtinimą. Šį kartą juos pakvietėme į kaimą pas močiutę. Tačiau apie viską nuo pradžių…

Pirties planavimas startavo gerokai anksčiau, bet pats darbų įkarštis prasidėjo, kaip visada, dieną prieš – ketvirtadienį. Pora valandų prieš posėdį į rūsį susirinko krūva fuksų bei keletas vyresnių fidistų, kad juos prižiūrėtų, pamokytų. Ir pradėjo virti darbas…

Ir dirbom, ir triūsėm, todėl prigaminom puikių dekoracijų: gaidį su vištukėm ir viščiukais, paršiukų, ančiazaurą (!), pingviną (?!), Pušelės užsakytą tvorą… Žodžiu, be darbo nieks nesėdėjo. Vėliau į posėdį pradėjo rinktis kiti žmonės ir OK nariai, kurie lyg vaikai puolė prie viščiukų spalvinimo.

Taip pat šalia repetavo kankano merginos, kurios, neslėpsiu, nekartą nukreipdavo vaikinų (ir ne tik!) dėmesį savo šauniu šokiu.

Prasidėjus posėdžiui žmonių užimtumas pasiekė minimumą, tačiau keli ištikimi fuksai dar triūsė. Po posėdžio jaunoji karta buvo pakviesta tradiciniam keptos duonos ir baltos mišrainės gaminimui, tačiau, deja, mažai kas pasirodė… Na, bet galim džiaugtis, kad maisto kokybė nuo to nepablogėjo.

Kitą rytą išaušo Pirties penktadienis. Taigi darbai ten ir persikėlė. Padirbėję iš peties, fidistai viską greit nuveikė ir tada kas su smalsumu, kas su nerimu laukė veteranų… Ir štai apie 19 val. pasirodė pirmieji svečiai. Juos tradiciškai su užkanda ir gėrimais pasitiko trys gražios merginos ir bobutė.

Fone, kurdamas kaimo vakarėlio atmosferą, grojo akordeonas ir skambėjo daina „Oi laukiam laukiam, mes svetelių laukiam!“.

Veteranai atrodė ne tik jau apšilę, bet ir maloniai nustebę. Visiems susirinkus prasidėjo aukcionas bei pasirodymai. Norėčiau pasidžiaugti, kad šiemet veteranai buvo ypač linksmi ir dosnūs, dėl ko buvo labai smagu O ir veteranams patiko. Jie puikiai įsitraukė į siūlomas veiklas, renginio programą, įnešdami daug juoko. Kai kurie visai nenustygo vietoje – jiems rūpėjo ir per mikrofoną pasisakyti, ir bet ką nusipirkti, ir daug pasipasakoti… Žodžiu, buvo tikrai smagu.